Pradėjau bloginti anglų kalba.
Skaitykit, jei įdomi ne tik Lietuva.
Bloginimas anglų kalba
Dec 16th, 2012 by
Kodėl prašyti dievo pagalbos Seime yra kvaila
Nov 18th, 2012 by
Suprantu. Trys ketvirtadaliai Lietuvių yra katalikai, kurių dauguma nors ir „šventiniai“ – kai apsilankoma bažnyčioje švenčių proga. Tačiau suprantu ir tai, kad Lietuva neturi valstybinės religijos arba kitaip sakant, valstybė yra atskirta nuo bažnyčios. Bet kodėl tada parlamentarai prisiekdami Seime visada ištaria tuos visagalius, bet vergiškus žodžius: „Tepadeda man Dievas“ ?
Būtų visai suprantama, jei gyventume Artimųjų Rytų valstybėse, kur kitatikiai švenčių dienomis žudomi, o šiokiom dienom – persekiojami. Nieko nesakyčiau, jeigu Dalia Grybauskaitė savo imperatorės titulą būtų gavus tiesiogiai iš popiežiaus – būtų gaila, bet patylėčiau, nes tokia tvarka ir jos griovimas reikštų pirmumą ant degančio laužo.
Taip, žinau. Yra tikėjimo laisvė ir yra tikimybė, kad visi išrinktieji parlamentarai yra dievobaimingi, o jei ir ne – tradicija. Baisu ir kraupu. Kodėl? Frazė „Tepadeda man Dievas“ gali būti vartotini tik bažnyčioje, nes tik ten jie turi simbolinę prasmę – kitoje vietoje šio absurdo pavartojimas kelia tik nerimą, gėdą ir gailestį. Įsivaizduokite, jei chirurgas prieš įdurdamas skalpelį į kūną tartų „Tepadeda man Dievas“. Juk tai tas pats kas sakyti „kaip bus – taip bus. Ką padarysi“. O jei lėktuvo pilotas prieš leidimąsi praneštų, kad „viskas yra Dievo rankose“, nejaugi manytumėte, kad jūsų gyvybė yra saugiose, protingose bei savimi pasitikinčio žmogaus rankose?
Savo srities profesionalas negali perduoti atsakomybę kitam. Racionalizmas tuo ir žavus, kad pasikliaujama tik savo protu, sugebėjimais ir tam nereikia jokio tikėjimo. Jeigu tik tiki, kad gali kažką padaryti – geriau nedaryk, nebent tu tikrai žinai, kaip išoperuoti tulžį ar kaip nuleisti lėktuvą ant žemės.
Aušrinė Marija Pavilionienė duodama parlamentaro priesaiką pasinaudojo laisvamanystės teise ir nepakluso viduramžių ar Talibano vertai tradicijai. Žiniasklaida labai greitai sureagavo – va, šita tai nieko apie dievuli nepasakė. Nesvarbu, kad tokie dalykai apskritai neturėtų būti pranešinėjami, nes tai taip pat kvaila kaip pranešinėti ką vakar vilkėjo kažkokio prieš dešimtmetį vykusio realybės šou dalyvė. Tai neturėtų būti nei įdomu, nei prasminga. Ką žiniasklaida turėtų pranešinėti, tai kiek prisiekusiųjų parlamentarų tiki šiuo prietarų rinkiniu ir iki kokio lygio. Jei tiki, kas būtų labai liūdna, tai kaip jie gali sugebėti racionaliai valdyti valstybę, kai šie tiki sveikam ir protaujančiam protui prieštaraujančiu reiškiniu?
Vis dėlto, jeigu tai laikome tradicija – iš biblijinio mokymo kylanti homofobija, šlykštėjimasis moterimi ir jos anatomija, netolerancija bei vergo mentalitetas taip pat yra mūsų tradicija. Tokioms atgyvenoms ir reliktams kuo greičiau reikia pasakyti „nors ir neatnešei gėrio, bet viso gero“.
Galima klausti, koks skirtumas, kad pasakė vieną ar kitą frazę duodamas priesaiką, juk tai nieko nereiškia. Tačiau visa bėda yra tame, kad reiškia. Turbūt net daug labiau nei jūs įsivaizduojate.
Įstatymų leidyba yra atsakingas protinis darbas. Jis reikalauja tiek pat kruopštumo ir detalumo kiek medicininė operacija ar namo statymas. Tai darbas, kuris labai dažnai remiasi mokslu – ekonomika, sociologija ir begalės kitų. Prašydami kažkieno pagalbos, atsakomybė yra numetama arba pasidalinama, o kvaili įstatymai tampa tik nesusipratimu. Parlamentarai pasitrigubinę atlyginimus, kai tuo tarpu sumažinę finansavimą švietimui turės puikų pasiteisinimą: „mes atsiprašome, Dievas šįkart mums nepadėjo ir neleido susivokti kokias klaidas darome.“.
Bet koks įstatymas turi turėti pagrindimą, tikslą. Tam nereikia jokio tikėjimo, tam reikia racionalumo ir išsilavinimo. Kai pastarojo trūksta, gal tada ir normalu prašyti antgamtiškos, mitologinės pagalbos.
Tačiau krikščioniška proto tamsybė privalo būti panaikinta iš pasaulietinių struktūrų. Tebūnie bažnyčios nemoka mokesčių, gauna šiokių tokių dotacijų lyg kultūros skleidėjai. Tai man netrukdo, nes esu įsitikinęs, jog bažnyčią ir religiją pastačius į jai priklausančią vietą, ilgai netruks, kai ši pradės ir mokesčius mokėti, ir dotacijų nebegauti.
Todėl sakau, nėra nieko kvailiau kaip prašyti nematomos, neįrodytos dievybės pagalbos. Dievas ne tik mirė, bet pradėjo ir pūti, o smarvė apsvaigina racionalų protą.
Lietuvai reikia dažnesnių rinkimų
Oct 28th, 2012 by
Rinkimai yra smagu, ypač šiemetiniai. Dar niekados rinkimai neparodė mūsų ekonominio išsivystymo, solidarumo ir puikiai išmoktų rinkos ekonomikos pamokų. Tegu bankininkai ir sako, kad pas mus per mažai kapitalizmo – pažiūrėkite į rinkimus ir nuomonė pasikeis.
Tikrai, jeigu mes piktinamės, kad kainos nekrenta, kai paklausa mažėja – tai per rinkimus balso pardavimo kaina buvo priklausoma nuo regiono ir norinčių juos įsigyti (paklausos). Tobulos konkurencijos pavyzdys realybėje. Net Adamas Smitas žagteltų. Augant pirkėjų skaičiui, augo ir kaina. Žmonės turėjo prekę, kurios labai reikėjo tuo suinteresuotiems asmenims. Pradžioje balsai buvo perkami po 10 Lt, o vėliau kažkokiems laimingiesiems pasisekė parduot net už 20 Lt. Aleliuja, laissez-faire!
Šiek tiek vėliau, kai tokia veikla su visomis išmatomis iškilo į paviršių, staiga tapo įmanoma nusipirkti balsą tik už 7 Lt, nes pirkėjai šiek tiek išsigando, kad anuliuos jų brangius pirkinius. Iš tikrųjų, tai žmonės susikeitė vaidmenimis – balsų pardavinėtojai tapo pirkėjais, kurie rinkoje vaikosi vieną „prekę“ – pinigus, tik šie ją perka atiduodami savo apsisprendimo teisę. Turint tokią situaciją, prastas verslininkas tas, kuris nesiūlytų pačios mažiausios kainos. Jis juk žino, kad žmogus galiausiai pasiduos ir išmainys savo balsą į pinigus.
Juk gerai veikianti rinka, tai ekonominio išsivystymo bruožas. Nieko tokio, kad kitose šalyse rinkos mechanizmai veikia energetikos ar žemės ūkio sektoriuje. Visur gi nebūsi pirmas.
Apskritai, tai rinkimai yra sėkmingiausia valdžios programa. Šiuose rinkimuose partijos dar galėjo naudotis iš juridinių asmenų gautomis lėšomis. Turtuoliai kišo pinigus, o partijos pirkdamos balsus – tuos pinigus perskirstė mažiau pasiturintiems. Net nereikėjo kažkokių šventvagiškų progresinių mokesčių, kuriuos dar reikia kažkaip surinkti, o čia – patys savo noru duoda.
Rinkimai taip pat geriausias ekonomikos stimulas. Niekas tiksliai nežino kiek balsų buvo nupirkta – kiek pinigų pateko į cirkuliaciją per vieną gerą rinkimų kompaniją. O kur dar visokios reklamos, filmavimai, skrajučių spausdinimas. Laukiu nesulaukiu kada pamatysiu kiek sumažėjo nedarbas Lietuvoje. Galima bus daryti prielaidą, kad rinkiminis stimulas suveikė.
Todėl jokie apribojimai negali būti taikoma rinkimuose. Jei atsiras būrelis nepatenkintųjų, kuriems labai nepatiks, kad rinkimų rezultatus remia tik partijos rinkiminės kompanijos pinigų kiekis, galima bus išreikšti susirūpinimą. Iki pat kitų rinkimų.
Kapitalizmo realybė yra labai paprasta: Darbininkas yra tik įrankis kurti vertę, o preke gali būti bet kas, kas turi paklausą. Gyventi iš vertės generavimo Lietuvoje sunku, bet bent jau turi prekę, kuri kas 4 metus tampa patraukli. Juk sakoma „jei bus paklausa, bus ir pasiūla“.
Taigi, pasiūlymas labai konkretus. Rinkimai turi vykti kiekvienais metais. Tai savivaldybių rinkimai, tai Seimo. Galima sugalvoti net ir teisėjų rinkimus, jaučiu, kad būtų gan populiaru. Vis dėlto, ne tai svarbu. Svarbiausia tai, kad rinkimai vyktų dažnai ir labai ilgai. Pavyzdžiui, 3 turus. Per šiuos turus, (i)ekonomika suklestės, o žmonės vaikščios laimingi – pinigingi.
Sakoma, kad britai gyvena gerai, nes turi bankus, o Japonija – pramonę. Galime būti pirma šalis, kuri gyvena gerai, nes turime dažnus rinkimus.
Balsus sugebėję parduoti laiminguoliai
Tags: keinsizmas, liberalizmas, Lietuva, rinkimai
Balsuosiu už LSDP ir prieš VAE. Ir ką?
Oct 12th, 2012 by
Ar galit patikėti, aš balsuosiu už baisius komunistus, vagis ir Kremliaus projektą. Balsuosiu už partiją, kuri savo valdymo laikotarpiu buvo tokia neatsakinga, kad net neateidavo į įstatymų balsavimus ir todėl kitos partijos nubalsuodavo už įvarius didinimus. O dar balsavimas prieš VAE. Tikras valstybės griovėjas, – pasakysit jūs.
Ir žinote kas smagiausia? Man nei Lito (Rublio) nemoka Rusija. Aš kaip visiškai laisvas žmogus pažymėsiu Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašo numerį, o prie to pačio – pareikšiu, kad esu prieš Visagino atominės elektrinės statybą. Ir jausiu didžiausią malonumą įmetęs tą biuletenį į balsadėžę, nes žinau, kad renkuosi teisingai. Tačiau, apie viską nuo pradžių.
Tas saldus žodžių derinys – Visagino atominė elektrinė. Balsuodamas prieš VAE – mano širdis verkia. Verkia, nes atominė energetika tikrai yra progresyvi energetika (pykit žalieji, bet tiesos čia yra). Tikrai nesu iš tų, kurie bijo, kad pasikartos Černobylis ar Fukušima. Bijau, nes tai projektas, kurio labiausiai nori romantikai, kalbantys apie nepriklausomybę (nuo kažko) ir tik apie naudą, o jei bus žalos – neverk, runkeli, bent jau nepriklausomas būsi. Arba kaip ekonomistė Aušra Maldeikienė rašė: „Atominė nėra joks laisvės pavidalas. Tai tik energijos generatorius. Beje, vienas iš daugelio. Pasitikėjimas yra laisvės atributas. Ir jei dėl atominės turime aukoti esminius buvimo pamatus, sakau ne”.
Matote, aš nemanau, kad VAE yra kažkoks „bilietas į Europą“. Sunku pasakyti, ką tiksliai reikia padaryti, kad būtum priimtas į tą išsvajotąją Europos šeimą. Tačiau, atsikratymas proto tamsybės, kai norima cenzūruoti spektaklius jų nemačius, drausti žmonėms siekti laimės taip kaip jie nori ir su kuo nori bei humaniškas požiūris į žmogų – padėtų tapti europietiškais, bet tikrai ne galbūt pigi elektros energija.
Taigi, sakau ne Visagino AE.
Balsuoti už LSDP reiškia, kad tau rūpi, jog turtinė nelygybė per paskutinius 4 metus išaugo labiausiai ir apskritai – yra didžiausia Europos Sąjungoje. Nekaltinu aš vis dar dabartinės valdžios, kad taip įvyko – kaltinu, kad nebuvo imtasi nieko, kad ją sumažint. O juk tai taip krikščioniška – padėti neturtingiesiems ar mažiau pasiturintiems.
Aš žinau, kad tikimybė, jog socialdemokratai įves progresinius ar žymius turto mokesčius yra lygi Jėzaus sugrįžimui. Taip nebus, bet jei 3/4 Lietuvos žmonių yra „katalikai“ ir sugeba tikėti labai neaiškiais dalykais, galiu ir aš tikėti, kad bent kažkokia progresija mokesčių sistemoje atsiras.
Aš ne veltui paminėjau religiją. Nenoriu, kad Lietuvos politiką diktuotų dogmos iš labai įtartinos knygos. Labai nenoriu, kad vienas iš svarbiausių valdžios uždavinių būtų santuokos instituto gynimas, nors anie net savų santuokų neišlaiko. Juk yra sakoma, kad visada pradėk nuo savęs.
Gerai, LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius yra labai didis katalikas, kuris yra net prieš homoseksualių asmenų santuoką. Tačiau, praėjo laikai, kai partinės viršūnėlės pasisakymai yra lygu visos partijos politikai. Ir jūs, pažangieji liberalai ar konservatoriai, kurie visada pabrėžia savo modernumą, tai tikrai turėtumėte žinoti, bet jūs esat veidmainiai, kurie viską vertina taip, kaip jum patogu.
Todėl patikėkit, liberalai ar konservatoriai tikrai nesukurs sąlygų tolerancijai ir sąlyginai lygiavai. Kol kitų šalių konservatoriai pradeda suvokti, jog tos pačios lyties santuokos nesikėsina į tas pamatines vertybes, kurios pasak moralistų, neleidžia civilizacijai žlugti – Lietuvoje yra tamsa, labai stipri proto tamsa.
Jums gali tai nepatikti, bet lygiava turi būti. Ne bolševikiškas vienodumas, bet lygybė. Lygybė tarp vyro ir moters, mažumos ir daugumos, tarp klasių (ne turtine prasme, o gyvenimo kokybės prasme). Tačiau, vienų idiotiška šeimos samprata neleidžia atsimerkti ir pamatyti, kad šeimose egzistuoja smurtas, ir lygybės ten tiek pat, kiek Kinijoje komunizmo, o kitiems išvis neįdomu, nes tai yra privatus reikalas, ir į tai kištis būtų tiesiog šventvagiška.
Apskritai, tik socialdemokratai turi bent šiokį tokį supratimą apie feminizmą. Visoms kitoms partijoms šis klausimas svarbus tiek pat kiek žmonių išnaudojimas Kinijoje. Žinote, aš neturiu teorinio ar filosofinio suvokimo apie feminizmą, bet matau labai aiškią ekonominę naudą.
Juk moterys yra ne ką mažiau produktyvios už vyrus ir jeigu daugiau jų įsijungtų į darbo rinką – tuo geriau būtų mums visiems. Nemeluokite, kad tai kainuoja daug, nes reikia po to mokėti motinystės išmokas. Čia nėra pasirinkimo, tai – būtinybė. Išleisti pinigai grįš su kaupu, kai tokiems nesusipratėliams, kurie savo laiku labai gailėjo pinigų motinoms ar svarbesnio moters vaidmens, mokės padidėjusias pensijas, būtent dėl padidėjusio produktyvumo ir gimstamumo.
Galų gale, kuo lygesnė visuomenė, tuo geriau yra ekonomikos vystymuisi. Tik visos šalies darbo produktyvumas atneš realią ekonominę naudą. Aš nematau jokio gerumo, kai viena visuomenės dalis yra „produktyvi“, o kita „neproduktyvi“ lyg tai būtų dėl to, jog jie yra pijokai pilantys kasdien po darbo. Minimalus darbo užmokestis privalo būt padidintas, kad tai būtų spyris į tarpkojį tiems verslams, kurie visiškai neinvestuoja į darbo produktyvumo didinimą.
Tik nereikia nusišnekėti ir sakyti, kad aukštesnis užmokestis yra nelygu didesnis produktyvumas. Trumpuoju laikotarpiu – taip, bet ilgalaikėje perspektyvoje – verslas privalės padidini tų mažai uždirbančių produktyvumą, kad apsimokėtų juo samdyti.
Apibendrinant, LSDP gal ir nėra ta partija, kurios taip nori nuosaikūs kairieji. Tačiau, tai tokia socialdemokratinė partija, kuri verta Lietuvos. Tokios šalies, kuri nori mažų mokesčių, bet Švediškos socialinės apsaugos. Nori teisingų atlyginimų, bet niekados nesiburs į profsąjungos, nes reikės mokėti mokestį ir kartais išeiti į gatves. Tai šalis, kuri viešai baisisi korupcija, bet einant pas gydytoją – visada su šypsena pasiruošę susimokėti. Taigi, LSDP yra tas pasirinkimas, kurio mes visi verti – ir patikėkit, su tokiais žmonėmis kaip Jolanta Bielskienė (Nr. 43), Arkadijus Vinokuras (Nr. 41), Andriukaitis Vytenis Povilas (Nr. 5), Pavilionienė Marija Aušrinė (Nr. 12) tai geriausias pasirinkimas.
Tags: kairumas, konservatoriai, liberalai, Lietuva
Lietuviai – informacijos įvertinti nesugebantys impotentai
Aug 25th, 2012 by
Visa tai sakau be jokios graužaties. Lietuviai tiesiog nemoka priimti jiems patiekiamos informacijos. Asmens kultas vis dar išlikęs mūsų atmintyje. Mes maišome asmenybes su turiniu ir labai dažnai – asmenybė yra svarbiau už įrodymus. Dėl to ir nereikia stebėtis, kad Lietuvoje dauguma žmonių šventai įsitikinę, kad A.Kubilius „ištraukė“ Lietuvą.
Ką turiu omeny? Įsivaizduokite, Kristina Brazauskienė randa (nesigilinkim iš kur) įrodymų, kad Andrius Kubilius „pavogė“ 10 mln. Litų iš Lietuvos valstybės biudžeto. (Nesigilinkim ir į tai, ar išvis įmanoma pavogt tiesiai iš biudžeto – tarkim „pavogė“ per įvairias programas).
Visai tai, K.Brazauskienė paskelbia per žiniasklaida. Viskas turėtų atrodyt normalu – įrodymai yra, kalti irgi yra. Telieka prakeikt ir apspjaut nusikaltėlį. Bet ne, tūlas lietuvis iš karto pradės diskutuoti apie asmenį, kuris paskelbė tą informaciją. „Aha, o pati Brazauskienė? Kaip ten su viešbučiais?“ – ištars lietuvis.
Ir dėl to nukenčia informacija. Vieni informaciją vertina pagal žmogaus patikimumą ir tik po to pagal įrodymus. Kiti – išviso nesivargina vertinti įrodymų, jei šie iš nepatikimo žmogaus.
Čia buvo netikras pavyzdys. Kubilius ne vagis, o Brazauskienė vis dar yra tokia – kokią mes žinom. O štai čia – jau tikras pavyzdys, kuriame turinys lieka neaktualus, nes asmuo yra nepatikimas didžiajai daliai žmonių.
Nors ir yra visi faktai ir įrodymai apie cinišką dabartinės vyriausybės elgesį buvusioje kadencijoje, kai buvo smarkiai padidintas bazinis atlyginimas (ne pagal išgales), žmonės vis tiek visų pirmą įvertina ne informaciją, o žmogų. Populiarus tinklaraštininkas, kuris rašo blog‘ą pavadinimu „Buržujaus rašinėliai“ yra puikus pavyzdys:
Paspausk - padidės
Tebūnie Zuokas būna ir didžiausias pridurkas politikoje, bet turinys visada turi būti vertinamas. Štai įstatymo balsavimas:
Teksto apačioje tavęs laukia * (žvaigždutė) - daugiau info
Kaip matom, Socialdemokratų partija net nedalyvavo balsavime dėl bazinio atlyginimo viešąjame sektoriuje. Tačiau „visi“ žino, kad socialdemokratai padarė biudžete skylę padidinę visiems atlyginimus ir vos Lietuvos nepavertė antra Graikija, o štai A.Kubilius – mus išgelbėjo lyg mesijus.
Taigi, plika akimi matome kaip lietuviai nesugeba įvertinti informacijos. Nereikia kaltinti tik pačių žmonių, juk dešiniųjų, o ypatingai konservatorių, bolševikiški metodai veikia – ir labai gerai.
_________________________________________________
* Jeigu skaitydami neradot savo paveikslo – sveikinu.
* Čia yra įstatymo balsavimo nuoroda – A.Kubilius balsavo už.
Tags: demokratija, konservatoriai, media
