Suprantu. Trys ketvirtadaliai Lietuvių yra katalikai, kurių dauguma nors ir „šventiniai“ – kai apsilankoma bažnyčioje švenčių proga. Tačiau suprantu ir tai, kad Lietuva neturi valstybinės religijos arba kitaip sakant, valstybė yra atskirta nuo bažnyčios. Bet kodėl tada parlamentarai prisiekdami Seime visada ištaria tuos visagalius, bet vergiškus žodžius: „Tepadeda man Dievas“ ?
Būtų visai suprantama, jei gyventume Artimųjų Rytų valstybėse, kur kitatikiai švenčių dienomis žudomi, o šiokiom dienom – persekiojami. Nieko nesakyčiau, jeigu Dalia Grybauskaitė savo imperatorės titulą būtų gavus tiesiogiai iš popiežiaus – būtų gaila, bet patylėčiau, nes tokia tvarka ir jos griovimas reikštų pirmumą ant degančio laužo.
Taip, žinau. Yra tikėjimo laisvė ir yra tikimybė, kad visi išrinktieji parlamentarai yra dievobaimingi, o jei ir ne – tradicija. Baisu ir kraupu. Kodėl? Frazė „Tepadeda man Dievas“ gali būti vartotini tik bažnyčioje, nes tik ten jie turi simbolinę prasmę – kitoje vietoje šio absurdo pavartojimas kelia tik nerimą, gėdą ir gailestį. Įsivaizduokite, jei chirurgas prieš įdurdamas skalpelį į kūną tartų „Tepadeda man Dievas“. Juk tai tas pats kas sakyti „kaip bus – taip bus. Ką padarysi“. O jei lėktuvo pilotas prieš leidimąsi praneštų, kad „viskas yra Dievo rankose“, nejaugi manytumėte, kad jūsų gyvybė yra saugiose, protingose bei savimi pasitikinčio žmogaus rankose?
Savo srities profesionalas negali perduoti atsakomybę kitam. Racionalizmas tuo ir žavus, kad pasikliaujama tik savo protu, sugebėjimais ir tam nereikia jokio tikėjimo. Jeigu tik tiki, kad gali kažką padaryti – geriau nedaryk, nebent tu tikrai žinai, kaip išoperuoti tulžį ar kaip nuleisti lėktuvą ant žemės.
Aušrinė Marija Pavilionienė duodama parlamentaro priesaiką pasinaudojo laisvamanystės teise ir nepakluso viduramžių ar Talibano vertai tradicijai. Žiniasklaida labai greitai sureagavo – va, šita tai nieko apie dievuli nepasakė. Nesvarbu, kad tokie dalykai apskritai neturėtų būti pranešinėjami, nes tai taip pat kvaila kaip pranešinėti ką vakar vilkėjo kažkokio prieš dešimtmetį vykusio realybės šou dalyvė. Tai neturėtų būti nei įdomu, nei prasminga. Ką žiniasklaida turėtų pranešinėti, tai kiek prisiekusiųjų parlamentarų tiki šiuo prietarų rinkiniu ir iki kokio lygio. Jei tiki, kas būtų labai liūdna, tai kaip jie gali sugebėti racionaliai valdyti valstybę, kai šie tiki sveikam ir protaujančiam protui prieštaraujančiu reiškiniu?
Vis dėlto, jeigu tai laikome tradicija – iš biblijinio mokymo kylanti homofobija, šlykštėjimasis moterimi ir jos anatomija, netolerancija bei vergo mentalitetas taip pat yra mūsų tradicija. Tokioms atgyvenoms ir reliktams kuo greičiau reikia pasakyti „nors ir neatnešei gėrio, bet viso gero“.
Galima klausti, koks skirtumas, kad pasakė vieną ar kitą frazę duodamas priesaiką, juk tai nieko nereiškia. Tačiau visa bėda yra tame, kad reiškia. Turbūt net daug labiau nei jūs įsivaizduojate.
Įstatymų leidyba yra atsakingas protinis darbas. Jis reikalauja tiek pat kruopštumo ir detalumo kiek medicininė operacija ar namo statymas. Tai darbas, kuris labai dažnai remiasi mokslu – ekonomika, sociologija ir begalės kitų. Prašydami kažkieno pagalbos, atsakomybė yra numetama arba pasidalinama, o kvaili įstatymai tampa tik nesusipratimu. Parlamentarai pasitrigubinę atlyginimus, kai tuo tarpu sumažinę finansavimą švietimui turės puikų pasiteisinimą: „mes atsiprašome, Dievas šįkart mums nepadėjo ir neleido susivokti kokias klaidas darome.“.
Bet koks įstatymas turi turėti pagrindimą, tikslą. Tam nereikia jokio tikėjimo, tam reikia racionalumo ir išsilavinimo. Kai pastarojo trūksta, gal tada ir normalu prašyti antgamtiškos, mitologinės pagalbos.
Tačiau krikščioniška proto tamsybė privalo būti panaikinta iš pasaulietinių struktūrų. Tebūnie bažnyčios nemoka mokesčių, gauna šiokių tokių dotacijų lyg kultūros skleidėjai. Tai man netrukdo, nes esu įsitikinęs, jog bažnyčią ir religiją pastačius į jai priklausančią vietą, ilgai netruks, kai ši pradės ir mokesčius mokėti, ir dotacijų nebegauti.
Todėl sakau, nėra nieko kvailiau kaip prašyti nematomos, neįrodytos dievybės pagalbos. Dievas ne tik mirė, bet pradėjo ir pūti, o smarvė apsvaigina racionalų protą.
Nu dievuliu netikiu jau seniai, ir neginu religinės pusės, bet ar tikrai manai, kad tikintys politikai nesugebės priimti teisingų sprendimų? manau didesnė problema yra tai, kad jie nesugebės priimti jų dėl intelekto, patirties ar moralės normų nebuvimo, bet ne dėl religijos. jie juk nesakys, nuuu partiečiai reikia deficitą sumažinti tai tris sveika marija šiandien per posėdį ir ramūnas. manau, kad čia problema žymiai giliau, o gal kaip tik dar aiškesnė. va jeigu vietoj to prisiekimo būtų politinių ekonominių žinių egzaminas tada būtų kita šneka :D
Labai paviršutiniškai žiūrite į problemą. Juk būtent tikėjimas yra intelektą smugdantys dalykai, o dar kokios moralės normos išplaukia iš religijos? Po to ir matome bandymus apibrėžti „teisingą“ šeimą, nežinojimą „kodėl žmonės gali emigruoti“. Tokie atrodo smulkmeniški dalykai labai pasijaučia laikui bėgant.
aš kitą straipsnį perskaičiau tavo ir diskutuot noras dingo :) anyway, sekmės
Man ir dingsta noras diskutuoti su žmonėm, kurie į viską žiūri paviršutiniškai. Aišku būtų įdomu sužinoti ką tokio perskaitėt, kad net tapau nevertas jūsų tolimesnių replikų. Atminkite, ironija ir sarkazmą reikia suprasti – tuo labiau blog’uose.
Kas čia per blevyzgos. :)
Ateizmo davatkėlis.
Sako tas, kuris yra „ateitininkas“. Paradoksas.
Tiek daug klausimu…
Nuo kada priesaikoje minetas Dievas koreliuoja su nasumu ir efektyvumu politiniu sprendimu priemimo procesuose? Nuo kada Dievo paminejimas priesaikoje realiai koreliuoja su politiko asmeniniu performansu? Nuo kada straipsnio autoriaus taip mylimoje sekuliarioje visuomeneje asmuo negali sakyti ko nori, kur nori, jei tai realiai nekenkia?
Ir tada autoriaus siulomo ekstremumo analize: panaikiname visuomenines nuomones balansa, gauname „tobulai racionalu“ politini aparata. Vienas toks tobulai racionalus buvo Pol Pot’as, kitas Stalinas :) Baznycia visuomeneje atlieka nuomones formuotojos vaidmeni, tiesiogines itakos pol.sprendimams ji neturi – ir neturetu tureti. Bet jei panaikinsime ja, tai turesime neoponuojamu politiku moralini absoliutizma, o tada ne Dievas nepades :)
P.s.
Food for thought: Ar JAV doleris tampa maziau veiksnus ‘medium of exchange’ ir ‘token of value’ nes ant jo parasyta ‘In God We Trust’? Siaubingai trumparegiskas, vienapusiskas, klisemis pagristas ir loginiu suoliu pilnas straipsnis, o autorius tikrai yra irodes, kad gali geriau :)
Tamsta Justinai, tiesioginio koreliavimo nėra, tačiau viskas yra šiek tiek sudėtingiau. Politikas, kuris yra netikintis, bet per priesaiką taria „tepadeda man Dievas“ – kas yra? Konformistas, lankstus (blogąją prasme). Tokio politiko „performansas“ bus maždaug toks: posėdžių nelankymas, bill’ų neskaitymas, balsavimas tik kaip partija balsuoja. Jeigu politikas iš tikrųjų yra tikintis – tegu, bet tai nekeičia fakto, kad prašyti pagalbos neįrodytos ir neapčiuopiamos materijos – reiškia nepasitikėjimą savomis jėgomis.
Vis dėlto, „Baznycia visuomeneje atlieka nuomones formuotojos vaidmenį“ ir „tiesiogines itakos pol.sprendimams ji neturi“ skamba labai įdomiai. Visų pirma, tokiu atveju galima pateisinti propogandinę žiniasklaidą, nes ji tik „formuoja nuomonę ir nebūtinai turi polit. galią“.
Aišku, kad ne. Kaip ir bažnyčios kaip pastato vertė nėra mažiau verta, vien dėl to, kad ten bažnyčia. Čia yra visai kiti faktoriai.
Tai pagrindine Lino Karaliaus kaip seimuno beda buvo kad jis budistas? Nu c’mon…
O jeigu zmogus pasitiki kazkuo kitu tai nereiskia, kad jis nieko nedaro pats arba tiesiog nepasitiki savo jegomis. Galiausiai, pasitikejimas savo jegomis priveda prie Aruno Valinsko politikoje, taip kad vel niekur nejudam.
O propoganda nuo diskurso kuo skiriasi galit pasiziureti Vikipedijoje. Nes jei norit drausti Baznycios atstovu pasisakymus visuomenineje erdveje, tai turetumete ideologiskai nesutikti ir su tuo, kad leidziamas Veidas, NYTimes, WallStreetJournal, ar the Huffington Post.
Na, kaip yra kvailų ateistų, dešiniųjų, kairiųjų, katalikų ir t.t. taip yra ir šiaip kvailų nesusipratusių žmonių. (Linas Karalius)
Jei taip fundamentaliai žiūrėtume, tai tokie kaip Arūnas Valinskas nėra tinkamas argumentas. Vėlgi, jis pasitikėjo savo jėgomis politikoje – prieš tai neturėjęs praktiškai jokių oficialių sąntykių su ja – ar čia racionalizmas? Man čia daug panašiau į idealizavimą, nesamą realybę, kai manoma, kad aš galiu! Aš gan aiškiai parašiau: „Jeigu tik tiki, kad gali kažką padaryti – geriau nedaryk, nebent tu TIKRAI ŽINAI, kaip išoperuoti tulžį ar kaip nuleisti lėktuvą ant žemės.“ [CAPS mano].
Galų gale, niekas nenori uždrausti bažnyčios ir jos pasisakymų viešojoje erdvėje (public square), tačiau yra esminis skirtumas, kai vieša erdvė sulyginama (tbh, gali būti šiek tiek, bet ne absoliučiai) su pasaulietinėmis struktūromis. Ar aš būčiau mylimas jeigu bažnyčioje pradėčiau kalbėti apie ateizmą bei aiškinti, kad visa tai yra sukurta žmogaus?